rodiklisrodiklis  CalendarCalendar  DUKDUK  IeškotiIeškoti  Narių sąrašasNarių sąrašas  Vartotojų grupėsVartotojų grupės  RegistruotisRegistruotis  Prisijungti  

Share | 
 

 Pasakėlė apie tikrąją meilę

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
Aistutia
Moderatorė
avatar

Pranešimų skaičius : 300
Join date : 2009-12-05
Age : 25
Miestas : Kauniukas ;)

RašytiTemos pavadinimas: Pasakėlė apie tikrąją meilę   Sk. 12 06, 2009 12:36 pm

Baltoji gulbe

Buvo išleistuvių vakaras: salėje triukšmavo, linksmai grojo muzika, sukosi poros. Aš stovėjau ir galvojau ”vis dėlto, kaip sunku palikti mokyklą”.
Staiga pamačiau merginą. Ji stovėjo nugara į mane, bet aš mačiau, kaip virpa jos pečiai. Man pasirodė, kad ji verkia, ir aš neapsirikau. Paliečiau jos petį, ji atisuko ir pamačiau gailias, mėlynas akis, pasruvusias ašaromis. Ją pažinau. Tai buvo mergina iš kitos klasės, taip pat abiturientė, tačiau apie ją nieko nežinojau, išskyrus tai, kad ji draugavo su vaikinu vardu Viktoras. Aš stovėjau ir nežinojau, kaip ją nuraminti, norėjau sužinoti ašarų priežastį, bet klausti buvo nepadoru. Apsirengusi ji buvo balta suknele, o apsiavusi baltais bateliais.
Turbūt, mano tyla jai igrįso. Ji pasižiurėjo į mane ir vėl nusisuko, bet tokį skausmą pamačiau jos akyse, kad nesusivaldžiau, paliečiau jos petį ir paklausiau:
—Kuo tu vardu? Kas tu? Juk šiandien tokia šventė. Tau kas nors atsitiko?
—Taip!
Ji puolė prie manęs. Gailiai pravirko. Aš pagalvojau, kad taip verkia tik daug matęs žmogus.
—Gal galiu tau kuo padėti?
Iš jos akių vis dar tekėjo ašaros. Paskui ji pakėlė galvą.
—Gerai, aš tau papasakosiu. Tik ar norėsi mane išklausyti? Juk dviem žodžiais nieko nepasakysi!
Mano vardas Erika. Kai man buvo 15 metų mes atvažiavom į ši miestą ir aš visai neturėjau draugų. Vaikščiojau viena ištisomis dienomis. Kartais aš sėdėdavau ant suoliuko ir skaitydavau knygą. Kartą kažkas stipriai trenkė į petį. Aš pasukau galvą. Šalia manęs stovėjo vaikinas ir rankose laikė raketę. Man jis pasirodė negeras, todėl nekreipiau į jį dėmesio. Skaičiau toliau.
— O tu graži, ir tavo akys gražios.
—O kas daugiau? — paklausiau aš.
— Na gerai dabar susipažinkime, — tarė jis. Jis ištiesė man ranką, o aš atsistojau ir nuėjau.
— Na, tu nepyk, — riktelėjo jis, — aš pagalvojau, kad tai naujas susipažinimo būdas.
— Atleisk, aš nežinojau, kad tu taip greit įsižeidi.
Jis dar kartą sakė, bet aš negirdėjau. Sekančią dieną aš išvažiavau pas senelę ir grįžau prieš rugsėjo pirmąją. Einu į mokyklą ir girdžiu:
— Erika!
Pagalvojau, kad pasigirdo, nes pažįstamų čia neturiu. Staiga kažkas stvėrė už rankos. Aš atsisukau. Tai buvo Viktoras.
— Sveika ! Aš tavęs visur ieškojau.
— Kodėl? — paklausiau aš.
— Pažinčiai, argi tu neprisimeni?
— Mano vardas Viktoras.
Aš norėjau pasakyti, kad nepykstu, bet man neišėjo ir aš ištiesiau ranką.
— Aš patenkintas. O tu?
Nežinojau, ką atsakyti.
— Tylėjimas reiškia sutikimą, — pasakė mano naujas draugas.
Taip ir prasidėjo mūsų draugystė. Kartu eidavom į mokyklą, kartu grįždavom namo. Jis man buvo paprastas draugas, o draugės man jo pavydėjo. Pernai baigėm dešimtą. Susitarėm eiti į vienuoliktą, o paskui į institutą. Na bendrai viskas iš eilės. Artinosi Naujieji Metai. Aš pradėjau jausti daugiau negu draugiškumą, net ėmiau pavydėti jo, bet be reikalo : jis liko ištikimas mūsų draugystei.
— Žinai ką, sutikime Naujuosius metus dviese pas mene — pasiūlė jis, —tik tu ir aš, žinai Rika (jis taip mane vadino) aš tau turiu kai ką pasakyti ir pasakysiu lygiai 12 val.
— O kas bus pas tave namuose? — paklausiau aš.
— Kaip tai kas? Tėvai, tačiau mes būsime vieni, kitame kambaryje ir mums niekas netrukdys. Tu gi pažįsti mano tėvus.
— Taip, jie geri, — atsakiau. Naujus Metus sutiksime dviese,bet man taip buvo gera. Laikas ėjo greitai. Rodyklė artėjo prie dvyliktos. Jis apkabino mane ir tarė :
— Tau septiniolika metų, man aštuoniolika. Atrodo, kad mes nekalbėsim taip... Rika, aš labai myliu, labai pamilau.
Aš stovėjau ir nežinojau ką sakyti.
— Kas atsitiko mieloji?
— Nieko, Viktorai, nieko. Tu dabar lauki, kad aš atsakysiu tau tą patį, tačiau aš pasakysiu kitą tiesą : tu man labai patinki, Viktorai, o kas yra meilė aš nežinau. Ar tu bent kartą girdėjai apie tikrą meilę? — paklausiau aš.
— Man tėvas pasakojo: anksčiau, kur mes gyvenome buvo didelis ežeras, o jame isikurė dvi gulbės...
— Tu norėjai papasakoti apie meilę, o pasakoji apie gulbes, — pertraukiau aš ir nusijuokiau.
— Tai visai nejuokinga, tai netgi liūdna. Paklausyk ir suprasi. Tas gulbes saugojo žmonės. Vieną rytą kažkas pašovė gulbiną ir jis mirė. Liko viena gulbė. Ji pakilo aukštyn, padarė mirtiną kilpą ir suglaudusi sparnus trenkėsi tiesiai į akmenį. Skaudžiai aiktelėjo žmonės pamatę tokį vaizdą, negalėjo sulaikyti ašarų.
— Spręsk dabar pati, ar tai buvo meilė?
— Atleisk, Viktorai, aš tai suprantu, bet atsakymą pasakysiu vėliau. Jog tu nežūsi?... — ir vėl prisiglaudžiau prie krutinės.
Ta vakarą aš buvau pati laimingiausia. Po Naujųjų Metų draugystė dar labiau sustiprėjo. Bet, deja, laimė buvo neilga. Mes su Viktoru buvome vieno draugo vardadienyje ir grįžome namo vėlai. Ilgai dar stovėjome prie durų. Staiga jis paklausė:
— Rika galima tave pabučiuoti?
Jis apkabino mane ir karštai pabučiavo. Sekančią dieną jo nebuvo mokykloje. Aš pradėjau nerimauti. Dar niekada nebuvo to, kad jis nepasakęs neateitų į mokyklą.
Nekantriai laukiau pamokų galo. Grįždama užsukau pas Viktorą. Duris atidarė mama. Pamačiusi mane ji nusuko akis į šoną.
— Kas atsitiko Viktorui?
— Nieko Rika, nieko. Gal viskas praeis? Jis ligoninėje.
— Ką?
— Vakar jis jautėsi gerai, šiandien blogai,—sušnabždėjo ji ir pravirko. Kiek apsiraminusi pridūrė:
— Ryte jį rado gatvėje. Pas jį penkios žaizdos.
— Kaip? Už ką? Ne, ne, ne! Tai ne tiesa!
Nepastebėjau, kaip atsidūriau namuose. Įkritau į lovą ir gulėjau beveik be sąmonės. Paskui išgirdau skambutį ir mamos balsą.
— Užeikit, ji namuose.
Kažkas pravėrė duris ir aš pamačiau Viktoro mamą.
Balta kaip drobė ji laikė durų rankeną.
— Jam blogai? Kaip? Sakykite gi pagaliau!
— Nusiramink, Erika, liaukis. Aš atėjau tavęs. Jam labai blogai, jis nori pamatyti tave.
Neprisimenu, kaip įpuoliau į palatą, o jis gulėjo.
— Rika, Rika, mieloji Rika,— šnabždėjo jis.
Aš negalėjau susilaikyti ir ėmiau verkti.
— Neverk, kvailute... štai matai kaip viskas išėjo. Man liko gyventi suskaičiuotos valandos, o gal minutės. Ir aš noriu būti tik su tavim.
— Ką tu kalbi, nusiramink!
— Aš myliu tave,— kartojo jis,— mes būsim visados kartu.
Jis tyliai klausė ir bučiavo mano rankų delnus.
— Rika, Rika, mieloji mano Rika, ar tiesa, kad mes būsim visada kartu?
Jam ant kaktos išsiveržė maži praikaito lašeliai.
— Rika, štai paimk,— sukaupęs jėgas jis ištiesė popieriaus lapelį, sulankstytą į keturkampį.
— Tai paskutinis mano laiškas. Man neužteks laiko viską papasakoti.
Mano kūnu prabėgo šiurpas, išpylė prakaitas
— Vytia, tu gyvensi!
Smarkiai kvėpuodamas, tarsi bijodamas, kad pritrūks oro, sušnabždėjo:
— Brangioji Rika, pabučiuok mane pabučiuok paskutinį kartą, Rika...
Aš pasilenkiau ir pabučiavau. Ašaros temdė akis. Jis neteko sąmonės. Įėjo gyditojas, paėmė mane už rankos, ėmė vesti toliau nuo Viktoro.
— Išgelbėkit, išgelbėkit jį! — šaukiau.
Staiga atsisukusi pamačiau, kaip Viktoras miršta su šypsena veide.
— Vytia! — suklykiau aš, bet jis jau nebe girdėjo mano balso. Amžinau užmerkė akis, kurias taip mylėjau ir kurių netekau.
Laidojo mano Viktorą po trijų dienų nuo jo mirties. Tą laiką vaikštinėjau lyg pakvaišusi. Prieš pat laidotuves nuėjau į parduotuvę ir nupirkau vestuvinių gėlių puokštę. Tai buvo paskutinė dovana. Priėjau prie jo namo. Šiaip taip prasibroviau prie karsto. Jis gulėjo ir atrodė, kad miega. Tuoj atsikels ir pasakys: 'Labas Rika'
Staiga pamačiau jo mamą. Ji stovėjo ir žiurėjo į jį klaikiu žvilgsniu, bijodama nuleisti akis, lyg norėdama atsiminti jo veido bruožus. Jinai kažką šnabždėjo. Plaukai per šias dienas pasidarė balti. Štai užgrojo laidotuvių paršą. Visi sustojo prie duobės. Atidarė karstą. Paskutinės minutės ir aš niekada nebepamatysiu Viktoro. Karstą ėmė leisti į duobę.
—Paleiskit jį! — Šaukiau aš.
Mano žvilgsnis susitiko su jos mamos žvilgsniu, žiurėjo į mane, lyg išprotėjusi sukliko:
—Sūnau, mano sūnau! Neišeik iš mūsų! Pasilik su mumis.
Prie jos priėjo kažkoks vyras. Tai Viktoro tėtis. Kaip jis paseno per tas dienas! Aš puoliau prie duobės, bet mane atitraukė. Vietoj duobės į kurią įleido karstą su Viktoru, liko tik mažas kauburėlis, o ant jo — mano gėlės. Visi pamažu išsiskirstė. Negaliu pagalvot, kad jo daugiau nėra. Prisiminiau laišką: 'Mieloji, brangioji Rika,tu žinai, kaip aš myliu tave. Tu mano gyvenimo žvaigždė. Man labai sunku pamiršti, žinot, kad tu... Tu, Rika, myli mane, vardan mūsų darugystės, — būk tauri. Man atrodo, kad tu, Erika, mano prašymą ištesėsi. Kaip aš noriu visą gyvenimą būti šalia Tavęs, bet deja... Deja, Tu supranti... Tik tu neverk... Negalvok apie nieką. Mano mintys bus su Tavimi iki paskutinės gyvenimo valandos. Galvok apie mane. Jeigu aš dabar galėčiau gyventi... Och jeigu! Baigiu rašyti, nes jaučiu, kad artinasi paskutinė gyvenimo minutė. Nepamiršk legendos apie gulbes!

Lik sveika, mieloji Rika
Tavo Viktoras


... Aš tylėdama perskaičiau laišką vos sulaikydama ašaras. Dabar sužinojau, kas yra meilė. Štai išleistuvių vakaras, o jo nėra. Staiga ji pakėlė akis į mane, pilnas ašarų. Jos skendėjo skausme. Ji pagriebė laišką ir išbėgo laukan. Aš puoliau iš paskos. Kai išbėgau į gatvę ji jau buvo už kampo. Ir štai išgirdau čaižų stabdžių cypimą. Kai pribėgau, pamačiau šiurpų vaizdą: Rika gulėjo po mašinos ratais, kaip paukštė, balta suknele. Ranka atgniaužė baltą popieriau lapą. Tai buvo laiškas. Ji atmerkė akis ir sušnabždėjo: štai, ir vėl, aš su tavimi būsiu visados Viktorai.
Subėgo žmonės, atskubėjo greitoji pagalba. Gyditojas pasakė: ''staigi mirtis''. Ir štai ji baltoji gulbė žuvo pačiame žydėjime. Nuvyto besiskledžiantis jos jaunystės pumpuras. Aš vėl apžvelgiau, ji gulėjo pasruvusi krauju, o pro pravertos šypsenos lūpas matėsi balti dantys. Rankose ji laikė kietai suspaustą laišką. Aš dar kartą perskaičiau eilę, kuri geriausiai matėsi —''nepamirš legendos apie gulbes!''

Lik sveika, mieloji Rika!
Tavo Viktoras


Ar egzistuoja tokia meilė mūsų gyvenimuose? Smile
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://www.neofc.ten.lt
 
Pasakėlė apie tikrąją meilę
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: ..::Visa kita::.. :: Meilė-
Pereiti į: